Gamta nemėgsta tuštumos

Šįvakar norėčiau trumpai pakalbėti apie vaiduoklius perkeltine ir tiesiogine šio žodžio prasme.

Pradžiai siūlau pažiūrėti autentiškus video medžiagos įrašus  iš vaiduokliško gyvenimo. Laukite tęsinio ir didesnio šiurpulio, susijusio su baimės faktoriais.

Žiūrėdamas vakariečio akimis, mūsų visuomenės santykis su seksualinėmis mažumomis yra visiškai keistas dalykas.

Jiems neduodame nė minutės atokvėpio pasireikšti demokratiškoje Marijos žemėje.
Lietuvos gėjams ir lesbietėms kiekviena diena - tai blogas horoskopas, kuriais nebūtina pasitikėti ir klysti. Nieko maujo po saule.
Mažumos iš Vilniaus mero Juozo Imbraso dešiniosios rankos beviltiškai reikalauja kokio nors pasiteisinimo dėl geliančios danties trumpai išskleisti savo vaivorykštės spalvų vėliavą viduryje miesto centro. Negirdžiu tylos, - tik riebūs ne lietuviški keiksmažodžiai iš visų keturių pusių su klaikiai susiraukusiais vyzdžiais. Padėk dieve…

Čia galima įvairiai samprotauti dėl susiklosčiusios padėties. Kodėl negalima viešai ir natūraliai rodyti savo jausmus vienodai lyčiai?

Vienos priežasties nėra. Vienas pasistengtų duoti į kaulus, kitas žvengiantis naujokas homofobas nemokėtų įvertinti priešingos nuomonės turinčio individo..

Mes, lietuviai, esame labai prieštaringų charakterių bruožių žmonės.
Kaip reikėtų dešimtbalėje balų sistemoje įvertinti šiuos gėjiškus poelgius?

Vakarų šalies žmogystos, nusikratęs praeities baimes, prietarus, spjovęs į natūralius santykius tikriausiai apstulbtų pamatęs ne kasdienišką buitinį gyvenimą Lietuvos gatvėmis.
Manau, kad greičiausiai jį ištiks amnezija (atminties praradimas).

Jei nebūtų didelės bėdos, nebūtų prostitucijos, narkomanijos ir AIDS baimės.
Gaila lietuvių gėjų, kurių viltys išsikovoti teisybę skambiai dūžta subtilioje Lietuvos žemelėje. Viskas aukštyn kojomis- užsienio šalyse.

Pakanka gailėtis… Juk artėja didžiausios metų šventės - šv. Kalėdos ir Naujieji Metai…

Mano asmeniniame gyvenime įvyko labai svarbus dalykas - nebrangiai iš antrų rankų nusipirkau personalinį kompiuterį.
Viskas įvyko natūraliai prieš vieną savaitę – lapkričio mėnesio viduryje.
Paskui įsivedžiau interneto ryšį. Drąsiai pasakysiu, kad didesnės laimės nei būti be interneto ryšio nėra. Niekada nesijaučiau toks laimingas ir nepriklausomas.
Prasidėjo neramus gyvenimas, kuris tapo virtualus visą parą, nors nepavyksta išsivaduoti iš bemiegių naktų ar snaudulio.
Ar verta nemiegoti naktimis ir naršyti storame internete?
Galimybė pasireikšti blogosferose suteikia laisvės pojūtį.
Iki šiol neįsivaizduoju, ką veiksiu po pusmečio kardinalių pokyčių… Andrius jau tikriausiai nebegrįš į tikrovę, o visa kita – kaip duos ponas Dievas.
Dabar tikrai nesuksiu galvos svarstydamas, ar verta toliau gyventi sudėtingai vienodą gyvenimą.
Paskutinį kartą gerai išsimiegojau neturėdamas kompiuterio. Dabar norėčiau daugiau laiko skirti nakties miegui.
Ką veikiu internete, tiksliai galėčiau apibrėžti vienu sakiniu – bendrauju su bendraminčiais iš viso pasaulio kontinento. Galiu tik pasigirti, kad neseniai susiradau keletą draugų iš JAV. Internetas patinka visiems. Mano draugai namuose taip pat naudojasi interneto paslaugomis. Didelis malonumas susisiekti su jais per pokalbių programas.
Anksčiau šio laisvės pojūčio netiesiogiai galėjau patirti nuo miesto bibliotekoje esančios elektroninės informacijos skaityklos. Priklausomybė nuo interneto kavinių – buvo vienas svarbiausių priežasčių, paskatinusių mane pirkti kompiuterį.
Kaip internetas pakoregavo mano dienotvarkę? Pavyzdžiui, ar susitinku su draugais ir kiti banalūs klausimai?… Puikiai suprantu, kad šis klausimas reiškia, ar tikrai jaučiuosi sveikas kaip ridikas. Atsakysiu trumpai ir sąžiningai – jokių materialinių nuostolių iki šiol nepajuntu. Esu sveikas. Nediskriminuojamas!…

Japonijos
Aerokosminių tyrimų agentūros dirbtinis Mėnulio palydovas SELENE spalio
31 d., skrisdamas 100 km aukščio orbitoje, nufilmavo pirmąją pasaulyje
didelės raiškos (HDTV) Mėnulio paviršiaus panoramą.

Pirmojoje dalyje nufilmuota vakarinė Audrų jūros dalis palydovui judant
iš pietų į šiaurę, antrojoje – regionas į šiaurę nuo Audrų jūros.

Pastaruoju metu storame internete padaugėjo asmeninių įrašų (blogų).

Ilgai galvojau, ką pasirinkti: atvirumą ar “incognito”?. Nusprendžiau
ramiai atsipalaiduoti ir šiek tiek brūkštėlti apie save. Aišku, kad
viską iš eilės skaityti neprivaloma, tačiau dėl viso pikto siūlyčiau
užmesti akį…

Dabar šios publikacijos autorius Andrius sėdi prie negyvos dėžės -
kompiuterio ir laukdamas atsiliepimų tikrina savo elektroninio pašto
dežutes. Lažinuosi, kad nesulauksiu jokio laiško… (patchwork1981@gmail.com)

Mano vardas Andrius, esu vyriškos lyties atstovas, gimęs 1981 metais liepos 23-ąją (Gaidžio metais) po Kristaus atėjimo į Žemę.

Vakar nekenčiau Brytney Spyrs skleidžiamo popso, šiandien - virš
asmeninės galvos negaliu išmesti “Pjūklo”, “300″ ir “Nakvynės namų”,
kurie sudaro mano 2007-ųjų metų filmų TOP trejetuką.

Mano muzikos skonis tikrai nėra apibrėžtas. Klausausi įvairių muzikos
stilių, todėl mano “itunes” iki šiol nespjaunu ant lengvo house iki
ritmingos klubinės muzikos.Nepatinka tik hip-hop'as ir kičas.

Svetainė - www.gayline.lt - pažymi mano priklausomybę nuo interneto eros pradžią.

Jūsų teismui jau pateikiau keletą blogo pranešimų. Jokiu būdu nepraleisk progos išsakyti savo asmenines mintis.

Kasdien sieksiu pateikti tik šviežios informacijos, ko galbūt iš karto
nerasite “Google” paieškos sistemoje įvedę atitinkamus raktažodžius.
Nepretenduosiu į šabloniško gyvenimo ir mąstymo rėmus, kurį galima
perskaityti per penkioliką minučių pietų pertraukos.

Pagrindinis ginklas - siekis išreikšti save!… iki

   

    Vėlinių vakarą po sunkios darbo dienos namuose žiūrėjau režisieriaus
Vytauto V. Landsbergio ir operatoriaus Rimvydo Leipaus trumpametražį
dokumentinį filmą - etiudą “Kapinių sargas”. Ką jums sako filmo
pavadinimas? Monotonija, vienatvė, atsiribojimas nuo gyvųjų pasaulio…

    Vienas sėdėdamas namuose gali nejučiomis pagalvoti, kad po tavo lova pasislėpę balti vaiduokliai…

    Epilogas: šešiolikos minučių trukmės juostoje buvo pasakojama apie
Vincą Grybauską, kuris beveik 50 metų saugo Marijampolės miesto
kapines, kalantis antkapinius paminklus ir žino visų palaidotųjų
gyvenimo istorijas… Akivaizdu, kad sargas neklaidžioja, pasitiki
savimi, nekonfliktuoja su tikrove.

    Lietuviško kino berniūkščius sudomino netradicinė šio pagrindinio
personažo Vinco pasaulėjauta, kuriam anapusinis pasaulis neatrodo labai
grėsmingas ir baisus kaip siaubo filmuose.

    Jeigu filmą netyčia pamatytų
ponas kaimynas iš antro aukšto, - tikiu, kad jo akys iš karto sužibėtų
iš šiurpo. Jis, būdamas konservatyvus žmogus, pamatęs intriguojančius
kadrus iš kapinių gyvenimo, teatrališkai perjungtų kitą kanalą arba
padarytų trumpą pertraukėlę…

    Subtilumas: kiekvienąkart ekrane vaidenosi kepurės snapas, o gyvos sielos vaidmenyje - tik tuščios blevyzgos…

    Kitas motyvas - kapinės. Žiūrėdamas į kapines, prisimename žmogų, o žiūrėdamas į žmogų - neprisimenu kapines.

    Toliau nemalonu sapnuoti šį lietuvišką sapną…

                                                                                                                                   

    Labanaktis!

Aš vėl pradedu rašyti nuo gėjų ir jų paradų esmės. Noriu išdidžiai
palikti savo komentarą, kuris yra greitas kai laikas.
Apskritai, gyvenime esu spontaniškas žmogus, linkęs viską išbandyti nuo
papildomos intrigos.

Kiekvienas blaiviai mąstantis netolerantiškas žmogus tikriausiai
norėtų įspirti man į užpakalį ir garsiai išpyškinti pastabą, kad 
nemandagu kišti nosį į svetimus reikalus. Esu nuomonės, kad šioje
įžvalgoje gali būti įvairios išimtys.

Prieš kelias dienas visiškai atsitiktinai užklydau į dienraščio
“Lietuvos Rytas” internetinės svetainės rubriką “Video naujienos”. Iš
karto pamatęs kunigo, profesionalaus psichologo, brolio
pranciškono Arūno Preškaičio bei filosofo, lygių galimybių konsultanto
- Algirdo Davidavičio - veidą, pasidomėjau, kas bus kalbama
videoreportaže.

Prie mažo stalo vienas nuo kito atitolę gyvenimo subrandintos
asmenybės viešai šnekučiavosi apie keistus dvasinius ir fizinius
dalykus. Paslaptingas kambario apšvietimas puikiai atitiko viso
įvykusio nekasdieninio pokalbio dvasią. Supratau, kad pokalbio
konkretus objektas tapo lietuvaičių susiskaldymas tarp “Už” ir “Prieš”
homoseksualumą kaip gyvenimo būdą propaguojančius asmenis.

Vaizdo įrašą - kaip žmogaus - negaliu vertinti pagal
vieną rūbą.

Manau, kad nereikia būti filosofu ar kunigu, norėdamas suprasti paprastą tiesą apie vyro homoseksualo nevyriškus kaprizus.

Kaip galima atskirti homoseksualą nuo heteroseksualo, o zoofilą nuo
pedofilo? Kaip atskirti seksą nuo vartojamos prekės ir kultūros?
Klastingumo reikalaujantys klausimai!…

Teorija - būtina sąlyga. Savaime suprantama, kodėl videoreportaže
filosofas A. Davidavičius užsiminė apie neseniai Vatikano kuriją
sukrėtusį skandalą dėl monsinjoro TOMASSO STENICO įtariamų
homoseksualių santykių su jaunuoliais.

Žinomas kunigas A.Preškaitis turėjo savo asmeninę nuomonę apie gėjus ir pedofilus, kurios jokių būdų nenorėjo pakeisti į
gerąją pusę. Jis visada rasdavo įvairius paaiškinimus dėl tolimesnio
homoseksualo poelgio kreipti kreivus žvilgsnius į nekaltus berniukus.
Be abejo, esu rimtos nuomonės, kad kunigo pokalbis buvo ne tuščias, bet
paprasčiausias lietuviškas maivymasis prieš TV kameras. Gaila, kad
daugiau nieko gero negaliu parašyti apie šį homofobijos kamuojamą žmogų
- kunigą, kurio silpniausia grandis buvo paviršutiniški žodžiai.

Neduokdie, nesupraskite klaidingai manęs, jei teisybė iš tikrųjų
bado akis. Tiesiog natūraliai kyla klausimas: Ar gali žmogus
kalbėti apie pedofilus ir įvairius žmonių rizikos grupes, jeigu jo
visiškai neturėtų jaudinti panašūs dalykai?! Koks skirtumas, tikriausiai
paklaustų ne vienas pastabus skaitytojas. Atsiprašau, bet man, kaip
daugumai žmonių, tai yra tikrai nesuprantamas dalykas…

Filosofas A.Davidavičius atrodė labai dėmesingas ir apskritai šiltos natūros žmogus.

Peržiūrėjęs vaizdo medžiagą mane užplūdo jausmas, jog
vienintelis vaistas, kuris gali išgelbėti mūsų visuomenę nuo gėjų ir
potencialių pedofilų invazijos, - tai visiškas TV eterio, interneto ir
žiniasklaidos (geltonosios spaudos) uždraudimas. Visiška nesąmonė!

Sutinku, kad Lietuva nesėkmingai toliau sprendžia seksualinių
mažumų klausimus. Gėjai savo gimtoje šalyje patiria savotišką
diskriminacijos apraiškas. Laikraščiuose labai trūksta detalios
informacijos apie seksualinių mažumų atstovų kliūtis į aktyvų pilietinį
gyvenimą ir nelygias teises.

Vieniems - absoliuti dauguma - svarbiausia išlaikyti tradicinės
šeimos vertybes. Kiti - taip pat daugėjantis kaip kepimo
mielės, - toliau reiškia didžiulį nepasitenkinimą ir neturėdami jokios
sąžinės graužaties vykdo anti-gėjiškas akcijas.

Kas bus toliau - parodys laikas…